Kartais susimąstau, kodėl pamirštame ir, atrodo, taip giliai širdyse paslepiame jautrumą, empatiją, o rutinos bei nuovargio rūke paklaidiname širdį, išsigąstame būti atviri ir labai tikroviškai matyti tuos, kuriems reikia mūsų pagalbos, kuriems galime padėti, jei tik išdrįsime...
    Šios mintys sukosi mano galvoje ir lapkričio 5 dieną, besiklausant buvusio mūsų gimnazisto Juro Pratusevičiaus pasakojimo apie patirtis ir išgyvenimus ekspedicijoje „Misija Sibiras‘18“. Tai nuo 2006 metų vykdomas unikalus projektas, kurio metu organizuojamos kelionės į Sibirą ar, Juro atveju, Kazachstaną, siekiant sutvarkyti lietuvių trėmimų vietas, apleistas kapines, pastatyti atminimo paminklų, kryžių, pagamintų pagal lietuviškos kryždirbystės tradicijas ten besiilsintiems mūsų tautiečiams atminti. Šios iniciatyvos dalyviai taip pat bendrauja su Sibire ir jo apylinkėse gyvenančiais lietuviais, tremtinių giminaičiais Lietuvoje, skatina domėjimąsi Lietuvos istorija bei stengiasi išsaugoti ją ateities kartoms.
    Juras be galo laisvai, ramiai, bet tuo pačiu ir labai įtaigiai papasakojo daug įdomių ir naudingų dalykų apie šią iniciatyvą, rodė informatyvias skaidres, kuriose mirgėjo besišypsantys ryžtingų jaunų žmonių veidai, bei drąsino ir ragino mus dalyvauti šioje ekspedicijoje. Pasak buvusio gimnazisto, faktas, jog į šį projektą patekti gali tik patyrę keliautojai ir tik pilnamečiai, tėra mitas. Išgirdome ir nuotaikingų, ir graudžių istorijų apie Kazachstane rastus ir sutvarkytus lietuvių tremtinių kapus, sutiktus žmones bei patirtis statant kryžius. Sužinojome, jog buvo aplankyta net 16 kapinių, rasta apie 200 lietuvių kapų, pastatyti net 6 kryžiai bei 2 atminimo plokštės tremčių aukoms pagerbti. Dienomis ieškoti lietuvių tremtinių kapų ir radus juos tvarkyti, o naktimis gaminti kryžius – pripažinkime, tai didžiulis tiek fizinis, tiek emocinis išbandymas. Tačiau labiausiai man įsiminė tai, jog kiekvienas šio projekto dalyvis čia sudėjo visą savo širdį ir neretai nebesulaikydavo ašarų, ypač tvarkant mažųjų kapelius...
    Buvo labai jautru, o kartu ir prasminga bei gera klausytis, kiek ši iniciatyva suteikė džiaugsmo ašarų ir sentimentų, kiek nostalgijos ir palengvėjimo atsirado Kazachstane besiilsinčių tremtinių artimųjų širdyse. Žinojimas, jog jų senelių, tėvų, brolių ar seserų kapais pagaliau pasirūpinta, žmonėms atgaivino ir sustiprino tikėjimą, jog jų artimieji tikrai ilsisi ramybėje.
    Man labai patiko pabaigoje išgirsti žodžiai: „Mylėkime pabaigas, nes jos yra pradžios“. Ir iš tiesų, nors visos ekspedicijos kažkada baigiasi, bet jų paliktas indėlis, nuveikti darbai, nesumeluoti jausmai žmonių širdyse ir gilūs prisiminimai išlieka ilgam. Tad išdrįskime ir mes - dalyvauti, atverti širdis, padėti kitiems ir išsaugoti savo tėvynės istoriją bei jos žmonių atminimą.

Goda Endzelytė, 3b kl.