Nepaleisiu niekuomet prisiminimų švelnių vasarų,
naktų bemiegių,
dangaus rausvo ir tylių dainų,
kai kojos brido per gaivią rasą ir širdis nurimus krūtinėje plakė.
Dar daugkart kartosiu visus tuos žodžius,
kurių neištariau ir gal neištarsiu,
bet jie liks man kaip kutenanti paguoda,
įrodymas žmogiško nuoširdumo,
paguos,
kai pasigesiu to, ko neturiu,
sušildys,
kai žvilgsnis vėl šiurkštus pasidarys,
ir tada jau eilinį kartą kartosiu sau šituos žodžius,
kad įžengus pro kitas duris, nebūtų taip sunku pro jas išeiti.